Skaičiavimo metodas – tai paprastas metodas, taikomas tręšti bet kokį akvariumą nenaudojant testų. Trumpai tariant, akvariumininkas dažnai tręšia savo akvariumų augalus, kad netrūktų maisto medžiagų (augalų badas) ir dažnai keičia vandenį, siekdamas išvengti medžiagų kaupimosi (augimo slopinimo). Tokiu būdu mes galime užtikrinti apytikslį maisto medžiagų lygį per savaitę, arba, kitaip tariant,

 „Vertinimo indeksą“, nei per aukštą, nei per žemą tam nenaudojant jokių testų, nes tai kur kas tiksliau. Šiam tikslui pasiekti naudojamos priemonės yra įprastos daugeliui akvariumininkų - tai vandens keitimas kas savaitę. Buvo atlikta nemažai 1-3 savaičių trukmės bandymų, naudojant labai intensyvų apšvietimą (, kai atstumas nuo šviesos šaltinio 8 cm), kurių metu auginta daug skirtingų greitai augančių ilgastiebių augalų rūšių. Tai duos „maksimalų suvartojimo rodiklį“. Šis rodiklis svarbus nustatant viršutinę augalų poreikių ribą. Kai akvariumininkas žino šį rodiklį, jis gali būti ramus, kad jam nepritrūks jokios maisto medžiagos, esant bet kokio intensyvumo apšvietimui. Šis „suvartojimo rodiklis“ yra labai svarbus, priešingai nei siekis išlaikyti kažkokios medžiagos „likutinio lygio“ palaikymas. Stabilus maisto medžiagų diapazonas yra viskas, ko reikia geram ir sveikam akvariumo augalų augimui. Ši tręšimo diapazonų koncepcija yra paremta daugelio žmonių stebėjimais visame pasaulyje su skirtingu vandeniu iš čiaupo, o taip pat ir atitinkamais tyrimais, pateikiamais 2005 metų 7 ir 8 „Barr Report“ leidiniuose. Įrodyta, kad šie intervalai, turint omenyje viršutines ribas, gali būti labai dideli. Keičiant pusę vandens kiekio kas savaitę, medžiagų gali susikaupti ne daugiau nei du kartus nuo pradinio kiekio. Taigi jei jūs siekiate palaikyti NO3 koncentraciją 10-20ppm intervalo ribose, tai labai paprasta ir tam niekuomet nereikės naudoti testų (žiūrėti 1 paveikslą ir pavyzdį, pateikiamą žemiau). Panašios ribos gali būti nustatomos ir kitoms maisto medžiagoms, o konkretesnes galime pasiekti naudojant vandeniu praskiestas trąšas.

 

Šios maksimalios ribos taip pat kinta ir siūlomos vertės yra tik gairės, nes skirtingi augalai ar skirtingos sistemos gali suvartoti ir daugiau, tačiau augalai, esant šioms vertėms, neturėtų jausti maisto medžiagų trūkumo. Akvariumininkas neprivalo keisti būtent po pusę kiekio vandens, gali keisti ir daugiau, pavyzdžiui, 75 proc. viso vandens kiekio, ir to poveikis būtų lygiai toks pats, lyg ruoštumėte kontrolinį tirpalą ar kalibruotumėte testą. Vandenį galima keisti ir dažniau nei kas savaitę, tai leis daug lengviau pasiekti užsibrėžtą tikslą tiems, kurie mažiau pasitiki siūlymu keisti pusę vandens kiekio per savaitę. 

Augalai gali pasisavinti daugiau medžiagų nei reikia jų augimui, tai vadinama „Pertekliniu (prabangos) suvartojimu“. Kitas atvejis gali būti, jei augalas ilgą laiką badavo, tuomet maisto medžiagų suvartojimas kelias pirmas savaites gali būti labai staigus, o po to nusistovi. Toks medžiagų pasisavinimas vadinamas „atstatomuoju suvartojimu“.

 

Keletas tipinių suvartojimo verčių per parą (24 valandas), esant didelio intensyvumo apšvietimui ir aukštam CO2 lygiui:

 

Šiomis vertėmis neturėta galvoje, kad, jei tręšite mažiau, augalai skurs, tačiau, naudojant daugiau šių maistinių medžiagų, augalai geriau nebeaugs. Tai esminis dalykas, kurį akvariumininkai turi suprasti. Iš tikrųjų labai sunku patikėti, kad augalams kada nors reikės daugiau nei šie pateikti kiekiai, net ir esant labai didelio intensyvumo apšvietimui. Mūsų siekiamas tikslas yra tiekti tiek maisto medžiagų, kad jų netrūktų, o ne vertinti tikslų suvartojimą ar augimo poreikius.

 

Pastaba: Šiame straipsnyje nustatant pateiktus diapazonus ar atliekant bandymus buvo naudojami HACH arba „Lamotte“ testai, kurie buvo lyginami su kontroliniais tirpalais. Dauguma mėgėjiškų pigių testų dažnai yra netikslūs ir sukelia daug problemų akvariumininkams. Nors kai kurie gal ir atlieka savo funkciją, bet visuomet geriau patikrinti testus su kontroliniais tirpalais. Nemanykite, kad testai yra tikslūs. Dėl to tenka labai nusivilti ar apsigauti ir tai yra viena priežasčių, kodėl autorius pasiūlė tokią tręšimo idėją. 

 

Be to, tokio tikslumo siekti visai nebūtina, nes augalai turi labai didelius maisto medžiagų koncentracijų intervalus (2005 m. 5, 7 ir 8 „Barr Report“ leidiniai), esančius aukščiau nei augalų nepritekliaus lygis, kuriam esant maisto medžiagų prieinamumas tampa problemiškas (žr. 2 paveikslą).

 

Šiandien autorius taiko daug sudėtingesnį, palyginti su „Hach“ ar „Lamotte“ testais, bandymo metodą. Jis šiuo metu naudoja kolormetrinį daugiaparametrinį spektrometrą, kuris yra daugiau nei 100 kartų tikslesnis, jame įdiegta savitestacijos funkcija, gali būti naudojamas ir tuščias, su automatiniu kalibravimu. Tai labai paprastas naudoti prietaisas, reikalingas ieškant atsakymų į specifinius klausimus. Jis neskirtas naudoti kaip praktinė priemonė vidutiniam akvariumininkui, aišku, niekas jam to daryti nedraudžia, jei tik yra noro. 

 

Pavyzdžiui, nėra žinoma, kokie NO3 ar PO4 kiekiai kenkia augalams ar turi įtakos dumblių suvešėjimui gausiai apsodintame akvariume. NO3 koncentracijos, viršijančios 40 ppm, gali sukelti žuvų sveikatos sutrikimus. Labai aukštos PO4 koncentracijos, per 5-10 ppm, gali turėti įtakos rūgštinei šarminei pusiausvyrai (taip pat ir kH). 

 

Visiškai aišku, kad šios reikšmės yra toli nuo to, ko reikia augalams, o tręšimo intervalas apima ir labai dideles tikslines dozes, net ir tuo atveju, kai akvariumininkas du kartus viršija nusistatytus parametrus.

 

Akvariume apšvietimą teisingai matuoti yra brangu (autorius naudoja PAR matuoklį, matuojantį šviesą  ). Tai vienas didžiausių nežinomų kintamųjų augaliniuose akvariumuose, nes vatai/litrui (vatai/galonui) nelabai daug ką tepasako, bet nustatant CO2 ir kitų maisto medžiagų lygius kaip gairės tinka. Dozuoti galima ir dozavimo siurbliais, jei tik to pageidauja akvariumininkas, tačiau tai visai paprasta atlikti laikantis gero tręšimo režimo. Savo tręšimo režimą vėliau galima sureguliuoti taip, kad naudojamų maisto medžiagų būtų tiek, kiek reikia, o toliau galima didinti jų kiekius pagal individualius akvariumo poreikius. Labai svarbus šio metodo aspektas yra tai, kad perteklinės maisto medžiagos neturi įtakos dumblių suvešėjimui, kaip tai teigdavo daugelis autorių praeityje ir vis dar yra taip teigiančiųjų šiandien, kurie net nėra atlikę analitinių bandymų akvariumuose su sveika augaline biomase. Tai palengvėjimas žinant, kad „pertekliniai“ fosfatai, nitratai ir geležis neturi įtakos dublių suvešėjimui.

 

Daugelį metų tai buvo prielaida, bet ji neteisinga. Pirminis dumblių suvešėjimą lemiantis faktorius, kalbant apie „perteklines“ maisto medžiagas, buvo net ir nedideli amonio (NH4+) kiekiai. Štai todėl akvariume, kuriame apšvietimas yra vidutinio/didelio intensyvumo ir naudojamas papildomas CO2 tiekimas, neišvengsime dumblų suvešėjimo, jei bandysime užtikrinti azoto tiekimą vis didinant žuvų kiekį akvariume. Ir visai nereikia didelio amonio kiekio, kad suvešėtų dumbliai. Jei tieksite NO3, naudodami KNO3, dumbliai nevešės, tačiau bandant „įnešti“ azotą amonio pavidalu net ir 1/20 kiekio dalis nulems intensyvų dumblių suvešėjimą. Šį bandymą galima atlikti daug kartų ir visais atvejais gausite tą patį rezultatą. „Įnešamas“ NO3 neiššauks dumblių suvešėjimo. 

 

Didesnis PO4 (fosfatų), K+ (kalio) lygis, taip pat ir labai dideli NO3 (net iki 20-30 ppm) ar geležies kiekiai, išskyrus NH4 ar karbamidą, gali būti palaikomi nedarant neigiamo poveikio, net ir esant labai intensyviam apšvietimui (pvz., 1,375 w/l 30 cm gyliui, naudojant veidrodinius reflektorius ir U formos „Power Compact“ lempas, kurių išmatuotas PAR yra    , kai atstumas iki šviesos šaltinio - 8 cm). Dauguma po vandeniu augančių augalų vykdo fotosintezę esant maždaug   apšvietimo intensyvumui (PAR), na, bent jau tie augalai, su kuriais buvo atliktas bandymas esant neribojančioms CO2 sąlygoms, tačiau šios ribos kitoms augalų rūšims gali būti ir kitokios. 

 

Priežastis, kodėl autorius pasirinko didelio intensyvumo apšvietimą, buvo sutrumpinti laiką iki dumblių suvešėjimo pasireiškimo ir išvengti konkurencijos dėl šviesos. Tai labai panašu į bandomąjį važiavimą nauju automobiliu važiuojant dideliu greičiu. Jei dumbliai pasirodė dėl didesnių maisto medžiagų kiekių, ar jie atsiras ir tuomet, jei šviesos, CO2 ir maisto medžiagų kiekiai neribojo augimo kiekvieno šio kintamojo dydžio atžvilgiu? Esant mažesnio intensyvumo apšvietimui, žemyn iki ribos (Šviesos kompensavimo taško), galime daryti prielaidą, kad yra mažiau problemų užtikrinant maisto medžiagų „stabilų diapazoną“. Augalams lėtai augant (pvz., mažiau šviesos), reikia daugiau laiko, kol bus pastebėti augimo pakitimai, o sistemai „užkraunamas“ streso/augimo santykis yra mažesnis. Taigi tai sumažina klaidos galimybę, nes, esant didelėms suvartojimo reikšmėms, galima gauti gerą naudojamų testų rezoliuciją, tuo tarpu, pvz., esant 0,375-0,5 W/l apšvietimui, naudojant paprastas liuminescencines lempas (turima galvoje T8 ar T12), reikės daugiau laiko, kad būtų suvartota 5 ppm NO3. Siekiant tikslesnių rezultatų, buvo naudojami geri testai, tokie kaip „Lamotte“. Tam, kad būtų patvirtintas testų tikslumas, jie buvo išbandomi naudojant žinomų standartinių mėginių serijas, todėl autorius su didesniu pasitikėjimu galėjo tikrinti savo idėjas. Jei bandymams atlikti jis būtų pasirinkęs akvariuminę sistemą be papildomo CO2 tiekimo, jų trukmė būtų labai užsitęsusi, būtų reikėję naudoti labai brangias testavimo priemones ir metodus. Be to, daugelis maisto medžiagų būtų buvusios suvartotos daug greičiau nei autorius būtų turėjęs galimybę jas išmatuoti. 

 

Po to, kai buvo įgytos žinios apie akvariumus su didelio intensyvumo apšvietimu ir papildomu CO2 tiekimu, taip pat galima sugrįžti ir prie akvariumų be papildomo CO2 tiekimo, nes tai leidžia daryti kai kurias suvartojimo lygių prielaidas/koreliacijas. Suvartojimo lygis sumažėja dėl silpnesnio apšvietimo ar mažesnio CO2 kiekio. Autorius daugiausia naudoja 6 kartus mažesnį suvartojimo lygį akvariumams be papildomo CO2 tiekimo, tačiau, esant didesniam žuvų kiekiui akvariume, šis santykis gali kisti. Akvariumuose be papildomo CO2 tiekimo augimas yra 6-10 kartų lėtesnis nei su papildomu CO2 tiekimu.

 

Šis metodas daugiau orientuotas į sistemas su papildomu CO2 tiekimu ir intensyvesniu apšvietimu, tačiau labiau tinka net sistemoms ir su mažiau intensyviu apšvietimu, CO2 ar pakaitinėmis anglies „įnešimo“ priemonėmis ar net jūriniams ar kitiems akvariumams, kur reikia palaikyti tam tikrus maisto medžiagų lygius. Autorius rekomenduoja palaikyti 30 ppm CO2 koncentraciją, nors akvariume su 0,5W/l apšvietimu turėtų užtekti ir 15-20 ppm. Tie, kurie naudoja „Power Compact“ (ar T5) lempas su reflektoriais, CO2 lygį turėtų palaikyti aukštesnį, optimalus lygis būtų 20-30 ppm viso apšvietimo periodu. Tai buvo atrasta didinant CO2 kiekį, kol nebebuvo pastebimas prieaugio didėjimas augalų augimo metu, tuo tarpu apšvietimo intensyvumas ir maisto medžiagų koncentracija bandymo metu buvo palaikoma stabili. Trijų povandeninių žolių rūšių tyrimas parodė, kad augalai maksimalią anglies fiksaciją pasiekia tuomet, kai CO2 koncentracija yra apie 30 ppm, nepriklausomai nuo to, kokio intensyvumo apšvietimas naudojamas (Van, T. K., W. T. Haller and G. Bowes. 1976 [10.] ). Nepriklausomai nuo turimos apšvietimo įrangos, maksimalus CO2 lygis šioms trims labai greitai augančioms žolių rūšims yra apie 30 ppm. Jos turi didesnį CO2 poreikį nei lėčiau augantys akvariuminiai augalai, kuriems naudojamas mažesnio intensyvumo apšvietimas nei saulės šviesa. Nors kai kurių augalų poreikiai ir gali viršyti šiuos parametrus, tačiau mažai tikėtina, kad taip įvyks, ir autorius neturi jokių įrodymų, patvirtinančių priešingai, nors yra auginęs per 300 įvairių rūšių po vandeniu auginamų vandens makrofitų. Toks CO2 lygis yra pakankamas užtikrinant neribojamą augimą, lygiai taip pat, kaip ir su PO4, NO3 ir mikroelementais. Taigi tam tikra prasme CO2 perdozavimas yra priemonė, palengvinanti tikslo siekimą. Didesnis CO2 kiekis neturi neigiamos įtakos augalams ir yra ribojamas tik dėl poveikio žuvų sveikatai bei O2 lygio vandenyje.

 

Kol daugelis diskutuoja apie maisto medžiagų svarbą, tolimą daugeliui naujokų, tapusių CO2 nepakankamumo aukomis, pasitaiko, kad net ir ekspertai dažnai turi sunkumų, bandydami išlaikyti gerą CO2 lygį savo akvariumuose. Joks tręšimo režimas tinkamai neveiks be gero stabilaus CO2 ar kito anglies šaltinio.

Vanduo iš čiaupo yra pigus ir keičiant reikia mažiau laiko nei testuoti (jūriniai išimtis, nes druskų mišiniai nemažai kainuoja). Vandens keitimas taip pat pigesnis nei testų rinkiniai/testavimas ir yra klaidoms daug atlaidesnis būdas, paskaičiuojant maisto medžiagų lygius jūsų akvariume, kai norima ištirti NO3, Fe ar PO4 kiekius. Toks būdas daug paprastesnis ir nereikalauja daug chemijos ar testavimo žinių naudojant kontrolinius tirpalus. Augalai beveik visuomet badauja, trūkstant maisto medžiagų, todėl dažniausiai būna kalti netikslūs testai. Daug žmonių mano, kad vanduo iš čiaupo yra netinkamas augalams, bet tai netiesa. Daugelis senų mitų remiasi per dideliu PO4 kiekiu vandenyje iš čiaupo, kuris neva lemia dublių atsiradimą, tačiau daugelis akvariumų mėgėjų įrodė, kad tai akivaizdi netiesa. Vandenyje iš čiaupo yra maisto medžiagų, todėl paprasčiausiai reikia jų mažiau naudoti, o tai iš tikrųjų yra gerai!

Puiku, jums nereikės pilti jokios sodos ar GH kėliklio į jūsų akvariumą. Į akvariumą su didesnio intensyvumo apšvietimu kas savaitę pilant GH kėliklio, norint užtikrinti 3-5GH laipsnių lygį, bus didinamos akvariumo sąnaudos (GH kėliklio). Tam galima naudoti „Seachem Equilibrium“ ar mišinį, sudarytą iš CaCl2, (arba CaSO4, tačiau ją sunku ištirpinti vandenyje) bei MgSO4, kai šių medžiagų santykis yra 4:1. Aišku, tai galima daryti ir nežinant, koks vandens GH kietumas jūsų akvariume. Vandenį pakeitus kas savaitę, reikia naudoti tiek maisto medžiagų, kad jų kiekis atitiktų 1 GH laipsnį visam akvariumo tūriui (arba šiek tiek mažiau, jei vanduo keičiamas dažniau).

 

Augalams labiau patinka minkštas vanduo? Taip nėra. Nei autorius, nei kiti patyrę akvariumininkai nesurado tokių augalų, kuriems būtinas minkštas vanduo, tačiau gali būti ir keletas išimčių tarp 300 augalų rūšių. Taigi saugu teigti, kad augalams labiau patinka kietesnis vanduo ir šiai tiesai pagrįsti yra atlikti tyrimai (G.Bowes 1985, T. Barr, C. Christianson observations of clear hard water springs in Florida, USA and in Brazil). Keletas augalų, 5 ar 6 rūšys, gal labiau mėgsta minkštesnį vandenį, tačiau tai labiau susiję su KH ir panašu, kad GH yra nereikšmingas, kol vandenyje yra pakankamai Ca ir Mg. Taigi jei abejojate, GH galima pakelti ir daugiau.

 

Žvelgiant iš kitos pusės panašu, kad tuomet, kai KH yra apie 5-6 laipsniai, jis turi įtakos šiems specifiniams augalams (daugeliui augalų tai poveikio neturi!). Iš tiesų gerai augalo savijautai nėra jokios žemutinės KH ribos, bet tai gali apsunkinti CO2 matavimus. Tačiau tam yra ir kitų būdų. Praktiškai bet kuris augalas gali būti auginamas, kai KH yra 5, o GH - 5-10 ar mažiau. Toks vanduo nėra laikomas minkštu, jis yra idealus. Visiškai nėra reikalo, išskyrus atvejus, kai ruošiatės auginti keletą eklektiškų augalų rūšių, naudoti RO ar distiliuotą vandenį, filtruoti vandenį iš čiaupo anglies filtrais, nors tai darant jūs ir nepakenksite augalams, kol vandenyje bus augalams pakankamas GH (Ca, Mg) ir KH kiekis, leidžiantis tinkamai įvertinti CO2 kiekį.

 

Vandens keitimas: naudokite „pitono“ sistemą ar kibirus mažesnėms sistemoms arba savadarbę sistemą iš laistymo žarnos, prijungiamą prie vandens čiaupo, kuria ir pripildome bei išleidžiame vandenį iš akvariumo. Didesnės vandens išleidimo žarnos pagreitina darbą, kai akvariumai dideli. Jei yra galimybė prie akvariumo įsirengti vandentiekį ir nuotekų sistemą, tai labai palengvintų darbą. Jei vandens čiaupas yra toliau nuo akvariumo, visa, ko jums reikia, tik ilgesnės žarnos. Stacionarios ir automatinės vandens keitimo sistemos yra gana dažnai ir išsamiai aptariamos ir internete.

 

Problema

1. Dozavimas

Tai gali būti labai sudėtinga, o ypač kai susiduriame su daug kintamųjų. Dažniausias pasiūlymas būna toks: nusipirk testus ir pamatuok, kiek ir kokių medžiagų yra. Autorius prisipažįsta, jog ir pats tai siūlydavo daryti keliolika metų atgal:

 

http://www.sfbaaps.com/reference/barr_02_01.shtml

 

Toks pasiūlymas puikiausiai tinka CO2 (tačiau būtina keliskart patikrinti prieš pradedant) ar GH kiekiui nustatyti, tačiau nerekomenduojamas kitoms maisto medžiagoms, tokioms kaip NO3, K, PO4 ar geležiai, kuri yra kaip atskaitos taškas kitiems mikroelementams. Labai dažnai akvariumininkai tikrina, matuoja maisto medžiagų kiekius ir tam išleidžia nemenką pinigų sumą, taip pat sugaišta nemažai laiko kiekvieną savaitę ar net kelis kartus per savaitę, stropiai testuodami ir taip siekdami išsiaiškinti, ko trūksta. Daugelis tai darydami dažniausiai niekuomet ir nesuranda, kas blogai.

 

Iškilus problemoms, dažniausiai (95 proc. visų atvejų) būna per žemas CO2 lygis ir tai neturi nieko bendra su tręšimo režimu. Paprastai, keičiant vandenį dideliais kiekiais, pašalinami visi pokyčiai, o kiekvieną savaitę į akvariumą „įnešami“ žinomi maisto medžiagų kiekiai efektyviai atkuria sistemą. Net jei truputį sumažinsite rekomenduojamus dozes, galite nebijoti, kad trūks maisto medžiagų, nes autoriaus pasiūlyti kiekiai yra skirti akvariumams su labai intensyviu apšvietimu, tad jei esate tikras, kad CO2 lygis yra normalus, nėra priežasčių sielotis dėl dumblių atsiradimo, net ir esant šioms maisto medžiagų koncentracijoms vandenyje. Visa ši informacija suteikia paprastą ir lankstų metodą leidžiantį nenaudojant jokių testų išlaikyti akvariume pakankamai stabilius maistinių medžiagų kiekius. Tie, kurie nori įgyti daugiau cheminių žinių bei tiksliai žinoti, kiek ir ko jie naudoja, pravartu pasinaudoti skaičiuoklėmis. Viena jų – „Chuck Gadd's Dosing Calculator v1.0“. Tačiau oficiali „Chuck Gadd“ internetinė svetainė jau nebeveikia, o kaip alternatyva galima pasinaudoti labai nebloga internetine skaičiuokle:

 

http://calc.petalphile.com/

 

Trąšų dozės ar pusės vandens kiekio keitimas kas savaitę nėra griežtos ir privalomos taisyklės. Šis metodas gali būti taikomas ir keičiant vandenį kas mėnesį, kas dvi savaites, tačiau geresnius ir stabilesnius rezultatus gausite, kai vandenį keisite kas savaitę. Akvariumininkai gali stebėti savo augalų būklę ir, įgiję tam tikros patirties, dozes gali šiek tiek sumažinti. Tuomet, kai išsiugdoma tam tikra nuojauta, vėliau jau galima vadovautis ir akvariumo poreikiais.

 

Vėliau bus pateiktas pavyzdys naudojant 10 ppm vertės NO3 dozes kas savaitę bei darant prielaidą, kad augalai ir bakterijos suvartoja 0, 25, 50 ar 75 proc. „įnešamos“ medžiagos. Tokiu atveju maksimalus perviršis bus du kartus didesnis nei numatyta savaitės dozė. Visos šios ribos yra nusakomos matematiniu modeliu. Labai tiksliais testais šios kreivės bei ribinės reikšmės buvo patikrintos ir jos visiškai atitiko atliktus stebėjimus, modeliavimus ir bandymų rezultatus. 

 

Taigi visa tai labiau artima stabiliems maisto medžiagų lygiams, o ne spėliojimams. 

 

2. Testavimas

Daugeliui tai milžiniška problema. Testų rinkinys kainuoja panašiai kaip filtras, o kai kuriais atvejais ir daugiau. Kai kas gali sau leisti įsigyti gerus „Lamotte“/ „Hach“ testų rinkinius, kiti nenori ar negali į tai investuoti 300 JAV dolerių. Pigesniuose testų rinkiniuose nebūna K (kalio) testo. Šių rinkinių NO3 testai labai problemiški, nes jų skalėse labai sudėtinga teisingai įvertinti spalvas. Kai kurie vartotojai dar ir sunkiai skiria spalvas. Daugelis niekuomet ir nenorėjo testuoti ir/arba mano, kad tai nėra būtina. Autorius kai kurių akvariumininkų negalėjo įkalbėti atlikti matavimus, kad ir ką jis jiems sakė daryti! Jis taip pat prisijungiprie pastarųjų akvariumininkų grupės. Jis darė ir daro tai net dabar, tačiau šiuo metu yra daug nuoseklesnis ir žino, kodėl tai veikia! Jis žino suvartojimo rodiklius bei atliko daug matavimų gerokai seniau. Autorius taip pat keitė vandenį kas savaitę, taigi, jei suklysdavo dozuodamas, kiekvieną savaitę akvariumas atsinaujindavo. Autorius turėjo gana paprastą metodiką, kad išvengtų katorgos, ypač testuojant geležies ar NO3  kiekius. Kitaip tariant palaikydavo maisto medžiagų lygį tam tikrose ribose. Taigi dėmesys bus kreipiamas į dvi grupes: nitratai (NO3), fosfatai (PO4), kalis (K), taip vadinamos makromaisto medžiagos (makroelementai), bei mikromaisto medžiagos (mikroelementai), prie kurių priskiriama ir geležis (Fe), kuri yra palyginamasis dydis kitiems elementams, esantiems mikroelementų mišiniuose. Yra keletas specializuotų testų ir matavimo prietaisų, galinčių pamatuoti daugelį mikroelementinių metalų ar borą, tačiau akvariumininkai jų greičiausiai nematuoja. Taigi visi tik spėlioja, ar apskritai yra šių mikroelementų ir kokie jų kiekiai. Tai daro net ir aršiausi testavimais paremto tręšimo šalininkai. 

 

 

Taikant skaičiavimo metodą dozavimui gali būti naudojami arbatiniai šaukšteliai ir skysčiai (mikroelementams). Norint tikslesnių dozių, vietoj sausų miltelių šias maisto medžiagas galima imti gramais ir skiesti distiliuotu vandeniu bei naudoti koncentruotą tirpalą mililitrais. Tačiau jei kalbėtume apie augalų augimą ar jų savijautą, o tai ir yra pagrindinė priežiūros režimo tobulinimo priežastis, tai neduoda labai daug naudos. 

Pastaba:

PO4 ir Fe yra dvi maisto medžiagos, kurių tiekimą labai sunku įvertinti, kol neapskaičiuotos kitų medžiagų dozės. Jei NO3, K ar CO2 kiekiai yra pakankami, tuomet jūs galite nesijaudinti dėl pastarųjų medžiagų net ir didelių kiekių įnešimo, nes tuomet suvartojimo koncentracijų diapazonas yra gana platus. Autorius nuolat kas savaitę yra naudojęs beveik po 3 ppm PO4. Augalų atsakas buvo neįtikėtinas. Tuomet, kai buvo palaikomos didelės PO4 koncentracijos, žalieji taškiniai dumbliai nebuvo pasirodę net ir ant Anubias rūšies augalų, esant labai intensyviam apšvietimui. Vėliau autorius kreipė dėmesį į mikroelementų dozes. Daugelis įsitikinę, kad geležies likutinis kiekis turi būti 0,1 ppm, atkeliavusio iš PMDD metodo. Tačiau ką nusako šis medžiagos lygis? Ar nurodo, kiek geležies prieinama augalams? Ar to pakanka augalams? Ar didesnės koncentracijos turi įtakos dumblių atsiradimui?

 

Testuojame

Didesnis mikroelementų (Fe) lygis neturi įtakos dumblių atsiradimui. Autorius kelis kartus patikrino kitas maisto medžiagas prieš darydamas tokią išvadą. Kad akvariumininkai padarytų atitinkamą išvadą apie tam tikrą maisto medžiagą, ši medžiaga turėtų būti izoliuota, o testuojamas turėtų būti tik priklausomas kintamasis dydis. Tai paprasta taikant skaičiavimo metodą (EI). Iš pradžių kiekvieną savaitę yra ruošiamas lengvai nuspėjamas kontrolinis tirpalas iš tam tikrų maisto medžiagų kiekių, o po to vanduo vėl keičiamas. Tai suteikia akvariumininkams labai galingą ir paprastą įrankį/metodą, kuriuo praktiškai be jokių papildomų pastangų užtikrinama labiau kontroliuojama aplinka. Nuo kažkurio momento augalai daugiau nebevartos jokių mikroelementų. Tas pats ir su PO4. Taigi šių medžiagų kiekių didinimas nebepagerins tolesnio augalų augimo. Daug augalų gali suvartoti perteklinius tokių medžiagų kaip PO4 ir NO3 kiekius ir tai dažnai vadinama „Pertekliniu suvartojimu“. Augalų augimo tai gali nepagerinti, nors augalai šias maisto medžiagas ir suvartojo. Taigi mes turime būti atsargūs ir nemanyti, kad suvartojimas lygu augimui (poreikiams). 

 

Tai ir turėtų būti mūsų tikslas. Nėra reikalo švaistyti pinigus brangiems mikroelementams. 

 

Gal akvariumininkai, prieš tai turėję problemų su dumbliais, turėtų pabadyti naudoti PO4, o kartu padidinti ir mikroelementų kiekius. Tai gelbsti net ir esant labai didelio intensyvumo apšvietimui. Jei buvo pradėję vystytis dumbliai esant intensyviam apšvietimui, tokiu atveju jie turėtų tiesiog dar greičiau suvešėti. Autorius yra naudojęs labai didelius įvairių mikroelementų kiekius, nes kažkada jis rėmėsi Karlo Šiolerio rekomendacijomis - 0,7 ppm (Fe). Kartais jam atrodydavo, kad jei akvariume viskas gerai, kodėl dar nepadidinus koncentracijos, nors ji buvo dvigubai didesnė už daugelį rekomenduojamų. Praeityje daugeliui akvariumininkų Karen Randal yra siūliusi pakelti CO2 lygį iki 10-15 ppm, daugiau nei tuo metu buvo rekomenduojama, tačiau tik keletas pradėjo tai siūlyti dabar. Nors autorius, pasikliaudamas testais, atliko daugybę bandymų, siekdamas išsiaiškinti maisto medžiagų suvartojimo priklausomybes, jis pateikė metodą, kuris labiau tinkamas mikroelementų kiekiams įvertinti. Dar daug akvariumininkų linkę manyti, jog mažesnės mikroelementų dozės yra geriau. Autorius niekuomet nebijojo dumblių pasirodymo, nes visi mūšiai likę praeityje, o pats autorius šiuo metu labiau susikoncentravęs į konkrečių dumblių kultivavimą gėlame ir sūriame vandenyje. Yra keletas aktyvistų, pasirengusių sudarkyti savo akvariumus dumblių antplūdžiais, kad būtų išsiaiškintos tikrosios jų atsiradimo priežastys. Visa tai daroma tik tam, kad nustatyti kas lemia dumblių atsiradimą. Šis procesas kartojamas taip norint įsitikinti ar tai ne atskiras pavienis atvejis ir ar kiti tyrėjai galės tai atkartoti kitomis sąlygomis. Dažniausiai testuojame tuomet, kai dumbliai jau yra atsiradę, taip dažnai nežinant tikrųjų pirminių priežasčių, lėmusių jų atsiradimą. Taigi žinojimas, kaip atkartoti dumblių suvešėjimą ir sugebėti tai aktyvuoti, yra pagrindinis raktas, bandant suprasti dumblių atsiradimo priežastis mūsų akvariumuose. 

 

Matematinė modelio dalis

 

Akvariumininkai, dozuodami mikroelementus, naudoja konkretų jų kiekį žinomam vandens tūriui (mililitrais per dieną litrui akvariumo tūrio). Jei akvariume yra mažiau augalų, nedidelio intensyvumo apšvietimas, tuomet medžiagos naudojamos rečiau, bet nekeičiant pačios dozės. Tokia schema gali būti taikoma ir makroelementams. Tokiu būdu ruošiamas „kontrolinis tirpalas“, nes, kiekvieną kartą naudojant tam tikrą maisto medžiagų kiekį, numanomas ir tam tikras jų suvartojimo lygis. Taip reikia daryti dar kartą ar du, kol galiausiai savaitės pabaigoje pakeičiamas vanduo. Jei augalų mažai ar apšvietimas labai mažo intensyvumo (iki 0,5W/l), gali pakakti naudoti maisto medžiagas ir kartą per savaitę. Žinant, kiek yra PO4, NO3, K ir Fe jūsų vandenyje iš čiaupo (tai galima sužinoti iš šalto vandens tiekėjo), galima keisti vandenį ir papildyti trūkstamų medžiagų tiek, kad būtų pasiektas reikiamas lygis. Tam nereikia jokių testų, pakanka atlikti paprastus skaičiavimus ar pasinaudoti internete esančiomis skaičiuoklėmis. Tam tikri nuokrypiai taipogi priimtini (žr. anksčiau pateiktas paklaidas).Tačiau tiekiamo vandens parametrų svyravimai turės šiokios tokios įtakos, tačiau tam tikri nuokrypiai taipogi priimtini (žr. anksčiau pateiktas paklaidas). Taigi įsivaizduokime akvariumą, kur neatliekame jokių testų, išskyrus CO2 (pH ir KH), ir tuos ne visada. Viskas puikiai auga, jokių spėliojimų. Neblogai skamba? Turima konkrečių pavyzdžių. Akvariumai be jokių dumblių – gana įprastas vaizdelis, ko prieš 10 metų tikrai nebuvo. 

 

Daugelį metų akvariumininkai siekė gerų rezultatų ir vis klydo bandydami naudoti tik gruntinio tręšimo metodą. Ilgainiui grunte esančios maisto medžiagos baigiasi ir tuomet nukenčia augalai. Kam laukti, kol akvariume atsiras problemų, o tuomet jį visą išardyti ar bandyti kuo nors papildyti, jei galima užtikrinti nekintamą maisto medžiagų kiekį pačiame vandenyje. Kai kuriuose akvariumuose su žemo/vidutinio intensyvumo apšvietimu bei esant dideliam žuvų kiekiui kurį laiką augalų poreikiai gali būti patenkinti ir be papildomų makroelementų naudojimo, tačiau vis viena tai yra tręšimas, tik tiekimo greitis gana lėtas, kad būtų užtikrinti augalų poreikiai, esant tokiam apšvietimo/CO2 lygiui, nors tai tikrai ne tokios sąlygos, kurios nepatiktų dumbliams. Tie, kas bandė kovoti su dumbliais keičiant vandenį, žino kad tai neveiksminga. Kitas atvejis yra akvariumininkai, kurie niekuomet nenaudoja trąšų, tačiau keičia vandenį dideliais kiekiais. Jie dažnai nežino, kokių medžiagų yra jų vandenyje iš čiaupo. Jei jame yra NO3 ar PO4, kaip dažniausiai pasitaiko JAV ar Europoje, tuomet kiekvieną kartą keičiant didelį vandens kiekį jie taip pat patręšia akvariumą bei praturtina jį CO2. Žmonės stebėjosi, kodėl autoriaus akvariumuose augalai auga ir atrodo nuostabiai, o juose visai nėra dumblių, nors jis kas savaitę keičia vandenį. Atlikę jo akvariumuose testus aptiko didelius PO4 kiekius, be to, pats autorius naudoja didelius NO3 ir mikroelementų kiekius. Keletas kitų tręšimo metodų iš pradžių siūlo tręšti per gruntą ir tik po kelių mėnesių iš lėto pradėti tręšti per vandenį. Bet kuris ilgalaikis tręšimo metodas tampa tręšimu per vandenį, nebent gruntas yra praturtinamas arba papildomas trąšomis jį išardant. Grunto maistinę sudėtį labai sudėtinga ištirti, tuo tarpu tai padaryti vandenyje daug paprasčiau, o stabiliai tręšiant užtikrinamas ir daug geresnis maisto medžiagų lygis augalams. 

 

Jūs galite išplėtoti šį metodą, apimant visas maisto medžiagas, tokias kaip mikroelementai ir PO4 ar net KH ar GH. Jūs galite išbandyti viską, kas, atrodo, turėtų būti idealu jūsų augalams, ir eksperimentuoti. Vandens keitimas kas savaitę yra puikus būdas tai daryti bei išvengti maisto medžiagų kaupimosi ar **dozavimo**, **testavimo** klaidų. Testai, ypač geri, yra nepigūs, o daugelis akvariumininkų yra nenuoseklūs arba nenori su jais prasidėti. Šiam metodui naudojama KNO3, KH2PO4 ir mikroelementų mišiniai. KH2PO4 (galima naudoti ir natrio fosfatą ar pan.) ir KNO3 yra labai pigūs, mikroelementai taip pat nėra labai brangūs, nebent jūsų turimas akvariumas yra didelis, tuomet galima naudoti ir pigius sausus mikroelementų mišinius. Šis metodas populiarus, nes rekomenduojamos medžiagos prieinamos visame pasaulyje, nebrangios ir visur praktiškai tokios pačios, jokių prekinių ženklų, todėl ir gerokai pigesnės. Kai rekomenduojama, pavyzdžiui, Wu, esančiam Singapūre, naudoti 0,25 šaukštelio, arba 1,67 g NO3, jis gali dozuoti taip pat, kaip ir bet kas kitas visame pasaulyje, o tuo tarpu kai kurie prekiniai ženklai ne visur gali būti ir prieinami. Taigi šis metodas gali būti laisvai taikomas ne tik JAV, bet ir visame pasaulyje. 

 

Tipinis akvariumas

Tipinis režimas akvariumui su intensyviu apšvietimu ir mažu žuvų kiekiu:

talpa – 80 l (20 galonų standartinis aukštas akvariumas, standartiniai tokio akvariumo matmenys yra 24x12x16(h) colių arba, kitaip tariant, 60x30x40(h)cm)

1,375 w/l - dvi po 55W lempos (5000k ir 8800K)

Išorinis filtras

apie 7-10 cm „Seachem Fluorite“ (ar bet koks kitas geležies turintis gruntas) sluoksnis.

 

Tipinis tręšimo režimas

KNO3 - 0,25 šaukštelio (1,4 g) 3–4 kartus per savaitę (kas antrą dieną).

KH2PO4 – 1/16–1/32 aukštelio (0,18-0,35 g) 3–4 kartus per savaitę (kas antrą dieną).

Mikroelementai naudojami skirtingomis dienomis nei makroelementai, taigi tris kartus per savaitę, kaskart po 5 ml.

„SeaChem Equilibrium“ 1/8 šaukštelio po vandens keitimo. 

 

Taigi akvariumininkai iš tikrųjų naudoja tik tris dalykus: vandens keitimo dieną KNO3, KH2PO4 bei po to kas antrą dieną, ir mikroelementus tomis dienomis, kai nenaudojami makroelementai, iki kol prasideda kita savaitė. Tuomet pakeičiama 50-70 proc. vandens bei dedami makroelementai, kitą dieną mikroelementai ir taip toliau. Jūs galite iš lėto mažinti šiuos kiekius, kol pastebėsite augalų augimo pokyčius, taip prisiderindami prie jūsų akvariumo poreikių. Tačiau tiekdami daugiau maisto medžiagų nei reikia augalams, jūs viso labo sunaudosite truputį daugiau trąšų. Keičiant priežiūros režimą reikės bent trijų savaičių. Tai užims šiek tiek laiko, bet verta neskubėti. Tai neturės įtakos dumblių atsiradimui, nebent ką nors pražiopsosite, dažniausiai (95 proc. atvejų) dumbliai atsiranda, kai per mažai CO2 arba KNO3. Jei labiau orientuositės į augalų poreikius, dumbliai daugiau nebeaugs. Tikiuosi, kad tai padės ir tuomet akvariumininkai galės skirti daugiau dėmesio akvariumų dizainui bei augalų auginimui, o ne klausimams, kaip išnaikinti dumblius. Akvariumininkai nėra įpareigoti būtinai kas savaitę pakeisti pusę vandens. Tai tik neleis susidaryti pertekliniams maisto medžiagų kiekiams, kurie viršytų pradinius tikslinius kiekius daugiau nei du kartus. Visa elementarioji matematika, slypinti už šio argumento, pateikiama čia:

 

http://fins.actwin.com/aquatic-plants/month.200502/msg00076.html 

 

1 pavyzdys

Sakykime, į akvariumą „įnešame“ 10 ppm NO3 per savaitę, kas savaitę pakeičiame pusę kiekio vandens. Jei paskaičiuosime, gausime maždaug tokius rezultatus:

jei darysime prielaidą kad maisto medžiagos nesuvartotos, didžiausia galima sankaupa bus 20 PPM.

Jei darysime prielaidą, kad suvartojama 25 proc. kiekio, didžiausia galima sankaupa bus 16 PPM.

Jei darysime prielaidą, kad suvartojama 50 proc. kiekio, didžiausia galima sankaupa bus 13,3 PPM.

Jei darysime prielaidą, kad suvartojama 75 proc. kiekio, didžiausia galima sankaupa bus 11,4 PPM.

 

1 paveikslas.

Kai suvartojama 25 proc. medžiagų, sankaupa neviršys 15 PPM, jei į formulę įrašytume ir ankstesnių savaičių reikšmę. 

 

2 paveikslas. Tipinis eksperimentinių duomenų grafinis maisto medžiagų įsisavinimo modelis laiko atžvilgiu.

• Suvartojimo eksperimentų tipai. Problema: tam, kad ląstelės prisisotintų, reikia laiko, todėl, esant mažoms koncentracijoms, suvartojimas yra neįvertinamas. Suvartojimas didžiąja dalimi priklauso nuo apšvietimo, šis dydis yra gana primityviai vertinamas akvariumininkystėje bei iškelia tikrus iššūkius tyrėjams, nes jis laikui bėgant kinta, nelygu sezonas, mėnuo, diena, valanda, minutė, sekundė (debesys, saulės blyksniai ir pan).

• Yra skirtumas tarp įsisavinimo iš terpės ir asimiliacijos į organinius junginius, ypač kai kalbama apie azotą (NO3-) ir (NH4+) bei aminorūgštis. Tai priklauso nuo sugebėjimų kaupti neorganinius jonus, nuo enziminių pakopų skaičiaus ir ląstelių poreikio. 

• Ląstelės gali prisitaikyti ir adaptuotis prie labai mažų maisto medžiagų koncentracijų, pasinaudojant atkuriamojo suvartojimo talpa (Vm).

• 2 pagrindiniai modeliai. „Monod“ modelis paremtas išorinėmis koncentracijomis, kurios gali būti žemiau nei matavimo ribos, tačiau gali būti biologiškai reikšmingos. „Droop“ modelis, kuris paremtas vidinėmis koncentracijomis, o tai dažniausiai yra daug svarbesnis kriterijus ir lengviau pamatuojamas, nes koncentracijos būna didesnės nei ne momentinės išorinės koncentracijos. Taip pat susiduriama ir su išorinių koncentracijų vertinimo problema: mikrodumbliai gali įsisavinti maisto medžiagų mikrodalis mikrolitruose, kai tuo tarpu integralūs matavimai atliekami tik dešimtosiose mililitro dalyse. Pažiūrėkime į tai truputį kitaip ir bandykime palyginti dramblį su pele. Abu yra žoliaėdžiai, bet mes, sakykime, vertiname tik didelės biomasės augalus (pvz., medžius), o ne mažus kiekius trumpos gyvavimo trukmės augalus, kurie gali išmaitinti peles, tačiau jei jais turėtų pramisti dramblys, jis badautų. Vertinant suvartojimą, vieni augalai yra geresni už kitus dėl savo paviršiaus ir tūrio santykio. 

• Myriophyllum turi daug didesnį paviršiaus/tūrio santykį nei Anubias. Paviršiaus ir tūrio santykis leidžia Myriophyllum būti pranašesniam konkurencinėje kovoje su Anubias dėl maisto medžiagų vandenyje, bet Anubias „atsigriebia“ savo lėtesniu augimu ir jis gali pakęsti mažesnį apšvietimo lygį. Taigi esant didesniam nei reikia maisto medžiagų ir CO2 kiekiui tai leidžia abiem augalams augti nekonkuruojant.

 

3 paveikslas. Tai yra kelių autotropinių organizmų tipinis supaprastintas augimo ir suvartojimo modelis. 

Remiantis aukščiau pateiktu 2 paveikslu bei žiūrint iš verslinės augalininkystės perspektyvos, yra daug produktyviau vandens makrofitams užtikrinti augimo neribojančias sąlygas (žalias laukas yra tikslinis intervalas), nes tikslinės koncentracijos yra platesnėse ribose bei su tuo susiję aukštesni augimo rodikliai. Palaikyti stabilią statišką koncentraciją ilgą laiką yra sudėtinga ir nepraktiška daugeliui augalininkystės šalininkų, o tikslinį tręšimo diapazoną daug lengviau apibrėžti. Riboti povandeninius makrofitus gali būti naudinga tuomet, kai tyrinėjami individualių rūšių skirtumai bei reakcijos, tačiau tai tikrai nėra geras stabilios augalininkystės metodas. Tam, kad prasidėtų neigiamas poveikis, turi būti labai aukšti šviesos intensyvumo ir augimo neribojančių maisto medžiagų koncentracijų lygiai. Tuomet, kai kalbama apie povandeninius makrofitus, daugelio maisto medžiagų neigiamo poveikio lygiai yra nežinomi ir yra dažniausiai susiejami su koncentracijomis, nuodingomis faunai, tokiai kaip žuvys ar bestuburiai. Šios ribos suteikia labai platų tikslinį tręšimo diapazoną, kurį gana paprasta užtikrinti, kad palaikytume stabilų augalininkystės lygį. Augimą ribojantis diapazonas yra daug siauresnis bei, žiūrint iš praktinio taško, siekiant išvengti klaidų, čia daug sunkiau užtikrinti stabilias vertes. Kadangi pagrindinė vartojimo varomoji jėga yra šviesa, tai, esant labai mažoms augimą ribojančioms maisto medžiagų koncentracijoms, mažesnis apšvietimo intensyvumas gali sušvelninti klaidas su sąlyga, kad apšvietimas vis dar tenkina šviesos kompensavimo tašką (ŠKT). Kai apšvietimo lygis yra žemas ir yra netoli ŠKT, tai ir augimą neribojančios koncentracijų ribos yra taip pat labai žemos. TROPICA su keletu mokslinių bendradarbių (1986 m.) atliko studiją su trimis povandeniniais makrofitais, kurių metu buvo gauti tokie patys rezultatai. Žiūrint iš augalininkystės perspektyvos, visais atvejais neribojantys augimo maisto medžiagų kiekiai yra puikus pasirinkimas, užtikrinantis tvirtą ir stabilų kultivavimo metodą net ir esant žemesniam apšvietimo lygiui.

 

Todėl gaunamas puikus augalų augimas ir nedaug dumblių naudojant paprastą būdą, leidžiantį akvariumininkams manipuliuoti tręšimo normomis, turint sveikus ir gerai augančius augalus. Nors daugelis knygų ir straipsnių tvirtins priešingai, aukštesnis maisto medžiagų ir santykinai mažo intensyvumo apšvietimas gali užtikrinti puikų augimą. Visa, ką jūs turite padaryti, tai imti ir pabandyti bei įsitikinti, kad tai yra tiesa. Ir jų patvirtinimams visiškai nebūtini teoriniai išvedžiojimai ar praktiniai eksperimentai. 

 

Kartą pabandžius, suprasite, koks paprastas yra EI, o ir kainuoja tikrai ne taip jau daug. Tai labai paprasta procedūra ir tik problemos, susijusios su CO2, turi įtakos akvariumui bei augalams. Viskas labai paprastai kontroliuojama, išskyrus CO2.

 

Papildomos nuorodos:

1. Bowes G. 1991. Growth in elevated CO2: photosynthetic responses mediated through rubisco. Plant, Cell and Environment, 14: 795-806 (invited review)

2. Madsen TV, Maberly SC, Bowes G. 1996. Photosynthetic acclimation of submersed angiosperms to CO2 and HCO3-. Aquatic Botany, 53: 15-30

 

Papildoma literatūra:

3. Canfield, D.E., Jr., K.A. Langeland, M.J. Maceina, W.T. Haller, J.V. Shireman, and J.R. Jones. 1983. Trophic state classification of lakes with aquatic macrophytes. Canadian Journal of Fisheries and Aquatic Sciences 40:1713-1718.

4. Canfield, D.E., Jr., J.V. Shireman, and J.R. Jones. 1984. Assessing the trophic status of lakes with aquatic macrophytes. pp. 446-451. Proceedings of the Third Annual Conference of the North American Lake Management Society. October. Knoxville, Tennessee. EPA 440/5-84-001.

5. Canfield, D.E. Jr., and M.V. Hoyer. 1988. Influence of nutrient enrichment and light availability on the abundance of aquatic macrophytes in Florida streams. Canadian Journal of Fisheries and Aquatic Sciences 45:1467-1472.

6. Canfield, D.E. Jr., E. Phlips, and C.M. Duarte. 1989. Factors influencing the abundance of blue-green algae in Florida lakes. Canadian Journal of Fisheries and Aquatic Sciences 46:1232-1237.

7. Agusti, S., C.M. Duarte, and D.E. Canfield Jr. 1990. Phytoplankton abundance in Florida lakes: Evidence for the frequent lack of nutrient limitation. Limnology and Oceanography 35:181-188

8. Bachmann, R. W., M. V. Hoyer, and D. E. Canfield Jr. 2000. Internal heterotrophy following the switch from macrophytes to algae in Lake Apopka, Florida. Hydrobiologia 418: 217-227.

9. Bachmann, R.W., M.V. Hoyer and D.E. Canfield, Jr. 2004. Aquatic plants and nutrients in Florida lakes. Aquatics: 26(3)4-11

10. Bachmann, R. W. 2001. The limiting factor concept: What stops growth? Lakeline 21(1):26-28.

11. Van, T. K., W. T. Haller and G. Bowes. 1976. Comparison of the photosynthetic characteristics of three submersed aquatic plants. Plant Physiol. 58:761-768.

 

Straipsnį vertė: Virginjus Miknevičius (knocker)